Strausų šeima stengiasi perdibti visus nereikalingus daiktus savo namuose, patys augina daržoves, daro kompostą, maisto produktus perka tik iš vietinių ūkininkų, taip stengdamiesi išvengti bereikalingų pakuočių. Pasiekti rezultatai turėtų nustebinti ne vieną – 2009 metais ši šeima pripildė tik vieną šiukšliadėžę. Po tokio pasiekimo jie nusprendė pasistengti dar labiau – per metus užpildyti šiukšlėmis tik paprastą pirkinių maišelį.

Visa, kas buvo surinkta 2009 metais, tai keli sulūžę žaislai, skustuvo peiliukai bei pasibaigę flomasteriai.

„Mes stengiamės eiti tik į tas ūkininkų parduotuves, kurios nenaudoja pakuočių. Kuomet perkame šviežią mėsą, nešamės savo darytas pakuotes susidėti pirkiniams“, – pasakoja namų šeimininkė Rachelė.

 

Praeitais metais per mėnesį ši šeima surinko 3 000 pakuočių, taip mėgindami įrodyti, kad prekybos centruose turėtų būti įsteigti šiukšlių perdirbimo centrai, į kuriuos žmonės galėtų antešti surinktas atliekas. Kadangi tokių dar nėra, visos pakuotės buvo išsiųstos į Filipinus, o ten jos perdarytos į rankines ir pieštukus.

 

Šeimos galva Ričardas Strausas pasakoja, kad mintis rūpintis atliekomis kilo, kuomet per vieną televizijos laidą pamatė, kokią žalą gamtai ir jūrų gyvūnijai daro į aplinką patekę plastikiniai maišeliai.

 

„Tik pradėjęs rušiuoti pamačiau, kad tai nėra toks lengvas darbas, kaip iš pradžių atrodė, bet laikui bėgant tai tapo rutina – lyg ėjimas į sporto salę“, – pasakojo vyras.

R. Strausas pasakojo, kad šeima pati kepa duoną, sausainius, sode augina bulves, morkas, kopūstus, salotas, cukinijas, pupeles bei pomidorus. Nuo daržovių likusios lupenos tampa kompostu dirvožemiui. „Didelė šiuolaikinės visuomenės problema yra besaikis pirkimas – mes to vengiame. Stengiamės pirkti tik tiek maisto kiek žinome, kad suvartosime, ne daugiau“.

Rūšiuoti atliekas šeima pradėjo 2008 metų kovą. Viskas prasidėjo nuo plastiko maišelių, tačiau laikui bėgant šeima tobulino savo rūšiavimo įgūdžius ir ieškojo vis naujų būdų, kaip sumažinti išmetamų atliekų kiekį.

 

Namams apšildyti naudojama mediena, elektra gaunama iš saulės kolektorių ir čia rasite tik daugkartinio įkrovimo baterijas.

 

Kaip pasakoja žmona Rachelė, drabužius jie perka tik iš labdaros parduotuvių, o nereikalingus baldus atiduoda perdirbimui arba dovanoja žmonėms, kuriems jų reikia. Senas pakuotes paverčia į padėklus augalų daigams ar tiesiog į sumuštinių dėžutes.

„Visa tai mums kainavo tikrai nemažai pastangų, tačiau užtruko tik 18 mėnesių. Jei kiekviena šeima žengtų bent kelis žingsnius atliekų perdirbimo link, manau, tai būtų didelė pažanga visame pasaulyje“, – pasakojo šeima. „Pradėkite nuo paprastų dalykų: nebepirkite plastikinių maišelių prekybos centruose, sužinokite, kur galite perdirbti nereikalingus daiktus, o galbūt atiduoti juos kažkam, prieš pirkdami, rimtai pasvarstykite, ar to daikto jums tikrai reikia ir ką jūs ketinate su juo daryti“.

 

„Kadangi turime dukrą, žinoma, kad neišvengiame žaislų pirkimo. Vis gi juos renkamės labai atidžiai. Jei matome, kad po poros savaičių žaislas suluš, tuomet jo neperkame“, – dalinosi žiniomis mama.

Šeima turi interneto svetainę www.myzerowaste.com, kurioje dalinasi savo perdirbimo paslaptimis. Ši svetainė kas mėnesį sulaukia 70 tūkst. lankytojų ir ji jau tapo perdirbimo žinių centru.

Kiekvieną trečiadienį šeima atnaujina informaciją ne tik apie rūšiavimą, tačiau ir apie šeimoje iškilusias problemas. Neseniai mama Rachelė pasakojo, kad dukra labai mėgstanti bulvių traškučius, todėl pakuotės jau tampa problema. Taigi buvo nuspręsta, kad mergaitė pirks vieną didelę pakuotę kartą per savaitę, o ne daug mažų.